Vėtrungės kurėnuose
Turinys
ToggleVėtrungės. Jau nuo seno žvejyba Kuršių mariose buvo apribota įvairiais įstatymais bei nuostatais. Karaliaučiaus žvejininkystės inspekcijos nuostatuose, patvirtintuose 1844 m., kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kad žvejai nepažeidinėtų teritorijų ribų (už tai jie būdavo baudžiami pinigine bauda arba kalėjimu), Rusnėje ir Juodkrantėje buvo skiriami žvejybos prižiūrėtojai, kurie kiekviename kaime dar turėjo savo pagalbininkų. Tie prižiūrėtojai ir jų pagalbininkai žvejus atpažindavo iš 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio (60×30 cm) vėtrungės, kurią valdžios įsakymu turėdavo įtaisyti kiekvieno kūreno stiebo viršūnėje. Be to, kūreno priekyje (paūgėję) ir ant burių buvo užrašomos trys pirmosios kaimo pavadinimo raidės ir numeris, pvz. NID. 5, Pur. 6, RAS. 13.
Šiuose nuostatuose aprašyta ir pati vėtrungė. Kuršių nerijos kaimai vėtrunges turėjo daryti iš skardos ir nudažyti jas juoda balta spalva nuostatų nurodytu raštu. Vėtrungės gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos medžiaginė vėliavėlė, kurios ilgis ir plotis toks pat, kaip ir skardinio ženklo. Nemuno pakrantės kaimų — Gilijos ir Šakių — skardinė vėtrungės dalis buvo dvigubai ilgesnė (120×30 cm) ir baigdavosi trikampe medžiagine vėliavėle.
E. Mejeris žurnale „Globus” 1904 m. rašė, kad Nemuno pakrančių kaimų vėtrungės vėliavoje buvo raudonas kryžius baltame fone, o Gilijos žvejai savo vėtrunges žymėdavo baltu kryžiumi raudoname fone. Medžiaginė vėliavėlė būdavo balta.
Vėliau Kuršių nerijos kaimuose — Pervalkoje, Preiloje, Purvynėje (dab. šiaurinėje Nidos dalyje), Nidoje ir Pilkopoje (dabar Kaliningrado sr., Morskoje) — atsiranda savotiškos vėtrungės, kurios, be nuostatuose nurodytų skardinio ženklo ir medžiaginės vėliavėlės viršuje ir šone, turėjo išpjaustytas ir nudažytas medines lentutes. Kiti Kuršių marių baseino kaimai panašių vėtrungių neturėjo. Jų neturėjo netgi Juodkrantė ir Rasytė (dabar Kaliningrado sr., Rybačij).
Vėtrungių kilmė kaip Kuršių gabumų išraiška
Berlyno „Antropologų draugijos” posėdyje, įvykusiame 1891 m., Virchovas savo pranešime pirmą kartą pamini kurėnų vėtrunges ir pateikia jų nuotraukų. Vėtrungių kilmę Virchovas glaudžiai sieja su kuršių gabumais meistriškai drožinėti medį. Pavyzdžiu jis nurodo medinės žvejų architektūros frontonų ornamentiką. Tame pačiame posėdyje A. Becenbergeris (Adalbert Bazzenberger) tik konstatuoja patį vėtrungių egzistavimo faktą bei pateikia porą jų reprodukcijų. Vėtrungių kilmės klausimą 1906 m. nagrinėjo E. Mejeris. G. Braunas, kuris išsamiau
už kitus autorius aprašė kurėnų vėtrunges, jų atsiradimo priežasčių neaiškino.
Yra išlikusi Kuršių nerijos žvejų legenda, aiškinanti kurėnų vėtrungių kilmę. Pagal ją, dviem žvejam išplaukus į Kuršmares, staiga dingęs vėjas. Vienam žvejui užmigus, antrasis, neturėdamas ką veikti, ėmęsis iš lentikių drožti ženklą ant stiebo. Išdrožęs savo namus, paskui bažnyčią, ant jos kryžių. Čia pasigirdęs balsas: „Miki, kišk petelnę”. Žvejys iš pradžių pagalvojęs, kad tai kalba jo draugas, atkišęs keptuvę, kurią buvo pasiėmęs žuviai pasikepti. Į keptuvę bumbtelėjęs… padvėsęs kumeliukas, kuris, be to, nuo smūgio pusiau plyšęs. Žvejys keiksnodamas išmetęs „dovaną” į marias. Staiga pakilęs vėjas bures išpūtęs ir pamatę draugai, jog ten, kur buvo kumeliuko viduriai — aukso likučiai. Bandę prarastojo lobio ieškoti, bet veltui. Paskui ir kiti žvejai, bandydami laimę, pradėję drožti tokius ženklus.
Pasak G. Brauno, vėtrungės buvo drožiamos iš 4—5 mm storio medinių lentučių. Senesnės vėtrungės turėjo beveik pastovius matmenis: ilgis — 114—116 cm (su vėliavėle — 218—220), aukštis — 40—45 cm. Po pirmojo pasaulinio karo skiriamieji ženklai sumažėjo. Vėtrungių matmenys pasidarė nevienodi.
Vėtrungės egzistavimo laikotarpis
Vėtrungės, egzistavusios palyginti neilgai — 100—115 metų, atskleidė jas kūrusių žmonių psichologiją, naujų kultūrų įtakas.
Nerijos kuršiai nėra senųjų kuršių palikuonys. Tai latviai, tik kilę iš Kuržemės ir vadina save tuo vardu. Nerijos kuršiai greitai pasidavė krikščionybei, deja, ir germanizavimo įtakai, bet vis dėlto sąmonėje ilgai išlaikė senąją pasaulėžiūrą. Ryškiausių jos pasireiškimo pavyzdžių galime rasti liaudies mene (ypač audiniuose), architektūroje (stogų žirgeliai) ir memorialiniuose paminkluose. Vėliau šių simbolių prasmė buvo pamiršta, ir jie įgijo grynai estetines funkcijas.
Vėtrungės simboliai ir reikšmės
Seniausia iš nagrinėjamų yra Martyno Rašpilio vėtrungė. Ją nufotografavęs P. Izenfeldas, nupiešęs dali. A. Tarabilda, o jos suvenyrinę kopiją, paties M. Rašpilio padarytą, saugo Nidos gyventoja M. Bezrukovaitė- Kairienė.
Šios vėtrungės kryptinė dalis turi vadinamąjį „stichijų” simbolį. Du rombai — saulė ir mėnuo, sujungti „vėjo juostomis”, išreiškia dangaus kūnų judėjimą. Kad šios jėgos būtų palankios žvejui, jis drožia savo „vilčių ir gero susiklausymo” simbolį — kvadrate išpjautą kryžių. Kvadratas ir kryžius — tai senosios pagoniškosios ir dabartinės krikščioniškosios religijos sąveika. Vėtrungės viršus vadinamas „turtingumo” simboliu. Jis rodo, kad žvejys turi nuosavą penkių kambarių namą (penkios tamsios juostelės) ir du gyvulius — arklį ir karvę (apačioje schematiškai jie ir pavaizduoti).
Antra, aukščiau už kitas iškilusi dalis yra „tikėjimo” simbolis, kur senieji ir naujieji dievai saugo ir globoja žvejo turtą ir šeimą. Aiškiai matyti žalčiai, pagoniškojo garbinimo objektas, ir kryžius. Viršų vainikuoja dobilo lapas, žmonių laikomas pasisekimo ir laimės simboliu.
Trečioji dalis — „šeimos” simbolis — parodo, kad žvejys gerbiamas šeimoje (rateliu apibrėžtas kryželis), o šeimą sudaro žmona ir dvi atžalos — sūnūs ar dukros.
Vėtrungės ketvirtoji dalis pažymi, kad žvejys turi vieną kurėną (T raidės pavidalo ženklas) ir tris valtis (apačioje išpjauti apverstų valčių atvaizdai)
Šeštoji dalis — „darbo” simbolis, savo kontūru panaši į žvejo kepurę, byloja, kad žvejys atlieka kolektyvinį darbą, ir jam padeda du žmonės („kepurės” viršuje išpjautos dvi skylutės), iš kurių vienas esąs kurėno šeimininko giminaitis (nuo kryželio einanti atšaka), o antras — pašalietis.
Pačioje apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių, tuo didesnis laimikis.
Septintoje dalyje užrašomas oficialus, nuostatų nurodytas, skiriamasis gyvenvietės ženklas (šiuo atveju — Nida).
Vėtrungės konstrukcija
Įdomi ir pati vėtrungės konstrukcija, kuri leidžia, reikalui esant, išimti, įstatyti arba keisti dalį.
Lyginant vėlesnio laikotarpio vėtrunges su seniausiąją, matyti, kad simboliką pakeičia romantika. Senieji ženklai imami pamiršti, įsigali daugiau romantiški vaizdiniai: konkretūs namų, žvėrių, gyvulių, augalų siluetai. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui.
Kada vėtrungės pradėtos spalvinti?
Nida — seniai žinomas kurortas, dar XIX a. pradžioje plačiai reklamuojamas pasaulinėje spaudoje. Žvejai, pajutę didžiulį žmonių antplūdį, netruko juo pasinaudoti, savo kūrenus pritaikydami keleiviams pervežti. Štai tada vėtrungės ir pradedamos spalvinti. Dirbėjai vėtrunges ima dažyti iš pradžių nedrąsiai, viena — kita ryškesne spalva, vėliau parinkdami pačias būdingiausias spalvas. Vėlesniųjų vėtrungių pagrindas yra du spalviniai deriniai: pirmas — ryškiai raudona ir žalia, juoda ir balta, antras — raudona, mėlyna ir balta arba raudona, juoda ir balta. Kadangi vėtrungės buvo savaimingas, individualus žvejo kūrinys, spalvas rinkdavosi pagal galimybes, skonį ir supratimą.
Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos ir Preilos žvejams. Reikia pridurti, kad kartą pasirinktą ir išdailintą spalvinį derinį bent ankstyvieji vėtrungių dirbėjai nekeisdavo, — vėtrungės buvo tartum jų herbas. Vėlesnės vėtrungės jau gerokai atitrūksta nuo senųjų tradicijų, komponuojamos laisviau, gaivališkiau, dažnai atsisakoma senųjų motyvų. Įvedami vadinamieji vulgarieji simboliai (širdis — meilė, inkaras — viltis, kryžius — tikėjimas). Ypač pamėgstami žvejo atributai: irklai, inkarai, valtys, gelbėjimosi ratai, švyturiai. Žvejai stengėsi padaryti kuo daugiau vėtrungių ir parduoti jas turistams.
Ar būta vėtrungių ir kitose vietose?
Nagrinėjant Kuršių nerijos kurėnų vėtrunges, kyla klausimas: ar jų būta tik šiose vietose? Argi panašių laivų papuošimų neturėjo kitų šalių žvejai? G. Braunas, kuris yra daug tyrinėjęs ir ieškojęs panašių žvejų kūrybos atšvaitų kitose Europos šalyse, jų nerado nei Baltijos jūros, nei Šiaurės bei Atlanto vandenyno pakrantėse. Tiesa, jis pamini, kad Adrijos jūroje, į pietus nuo Venecijos gyvenanti etnografinė grupė Chioggia puošdavo savo laivų stiebus papuošalais, vadinamaisiais cimarole (Cima — frontono, šiuo atveju stiebo, viršūnė). Šie papuošalai prie stiebo buvo tvirtinami vertikaliai, jų aukštis siekdavo 147 cm, ir plotis būdavo ne daugiau 10 cm. Papuošimuose būdavo vaizduojami bažnyčių šventieji ir kryžiai. Todėl galima teigti, kad Pervalkos, Preilos, Purvynės, Nidos ir Pilkopos kaimų kurėnų vėtrungės buvo savaimingas ir tik šioms vietoms būdingas žvejų menas.
Lyginant cimaroles su kurėnų vėtrungėmis, jaučiamas didžiulis skirtumas, nes mūsų vėtrungės pirmiausia turėjo praktinę paskirtį, o cimarolės tik religinių švenčių metu puošdavo laivo stiebus. Kurėnų vėtrungė savo ažūru bei ryškiomis spalvomis stiebo viršūnėje gražiai derindavosi su bendru laivo vaizdu, labai išryškėdavo dangaus fone, o cimarolė tarnaudavo vien kaip trumpalaikis religinio pobūdžio dekoratyvinis stiebo papuošimas.
Arūnas Geidžius „Kurėnų vėtrungės” / Mokslas ir technologijos 1969 m. nr. 2, p. 30-31;
Panašūs straipsniai
Paleoastronomija: objektas ir problemos
Paleoastronomija: objektas ir problemos Paleoastronomija: objektas ir problemos. Visatos pažinimo užuomazgos atsirado jau labai seniai ir yra susijusios su dangaus šviesulių stebėjimu, taigi — astronomija. Jau įrodyta, kad akmens amžiaus žmogus gebėjo operuoti abstrakčiomis sąvokomis, logiškai ir net dialektiškai mąstyti,…
SKAITYTISenovės lietuvių karys
Senovės lietuvių karys Senovės lietuvių karys. Išblyškęs liko senovės lietuvių kario vaizdas. Dainų ir padavimų karžygiai, didvyriai šiandien žmonėms nebeaiškūs. Ir mokyklų literatūra ne geresnį sukūrė senovės kario vaizdą, apginklavusi jį basliais, pagaliais, kuokomis, akmenimis. Tuo tarpu mes dažnai minime…
SKAITYTIKaip užkeikti pinigai degdavo?
Kaip užkeikti pinigai degdavo? Savo senelius dažnai girdime pasakojant apie užkastus lobius, apie degančius pinigus. Esą senovėje lietuviai prieš mirti savo sutaupytu pinigu nepalikdavo savo artimiesiems, o užkasdavo juos kur saugesnėje vietoje į žemę. Kai kurie užkasę tuos pinigus užkeikdavę,…
SKAITYTIRūtų darželis
Rūtų darželis. Senų tradicijų tebesilaikančios — „tebekraunančios kraitį, tebelaukiančios atvažiuojančių piršlių“... — klusnutės, be išimčių tėvų valią tebepildančios mergelės — gruzdietės darželis ir šiandien tebeturi tuos pačius ypatumus. Tebėra išlaikęs savo ankstyvesnį charakterį, koks kad buvo pastarosios motinos bei senutės…
SKAITYTISakai ir jų vartojimas pasižibinimui senovėje
Sakai ir jų vartojimas pasižibinimui senovėje. Be balanos, žvakė, kaip pasišvietimo priemonė, pagal senelių pasakojimus, visose apylinkėse jau labai senai žinoma, vartota. Bet žvakę, iš vaško ar lajaus pagamintą, vienoj apylinkėje, pvz., jau net prieš 80—90 m., plačiai vartojo, kitoj…
SKAITYTIBaudžiava. Šis tas apie bausmes ir rekrutus
Baudžiava. Šis tas apie bausmes ir rekrutus. Pasakoja Adomas Lučinskis, 84 metų amžiaus senukas, gimęs ir augęs Valatkių kaime, kuris lažą ėjęs Kurtuvėnų dvarui. Baudžiama būdavę dažniausia dėl lažo pareigų. „Nusikaltėliai“ — baudžiauninkai. Tad ir apie „nusikaltimus“ spręsdavęs dažniausia gaspadorius…
SKAITYTI
Parašykite komentarą