Paleoastronomija: objektas ir problemos
Turinys
TogglePaleoastronomija: objektas ir problemos
Paleoastronomija: objektas ir problemos. Visatos pažinimo užuomazgos atsirado jau labai seniai ir yra susijusios su dangaus šviesulių stebėjimu, taigi — astronomija. Jau įrodyta, kad akmens amžiaus žmogus gebėjo operuoti abstrakčiomis sąvokomis, logiškai ir net dialektiškai mąstyti, analizuoti stebėjimų rezultatus, kurti gana tobulus techniniu ir meniniu požiūriu kūrinius. Šiuo metu formuojasi nauja tarpdisciplininė mokslo šaka – paleoastronomija (dar kitaip vadinama astroarcheologija), pagal iškastinius paminklus tyrinėjanti pačius ankstyvuosius žmonijos istorijoje dangaus reiškinių stebėjimo ir fiksavimo įrenginius bei žinių perdavimo būdus. Čia susipina mokslo ir meno pradmenų, liaudies papročių, pasaulėžiūros ir religijos dalykai. Todėl paleoastronomijos tyrimus papildo etnografija, kalbotyra, tautosaka.
Žinomiausia akmens amžiaus observatorija
Šiuo metu žinomiausias akmens amžiaus įrenginys dangaus šviesuliams stebėti, pagrįstai vadinamas akmens amžiaus observatorija, yra Anglijoje Tai Stounhendžas („Kabantieji akmenys”). sudėtinga masyvių akmeninių stulpų ir arkų sistema. Ji buvo skirta, kaip išaiškino profesorius G. Hokinsas naudodamasis elektronine skaičiavimu mašina, Saulės ir Mėnulio tekėjimo ir leidimosi vietoms horizonte žymėti ypatingomis kalendorinėmis datomis: lygiadieniais, taip pat žiemos ir vasaros saulėgrįžų dienomis.
-
Vyriški marškinėliai „Saulė”
€24.57 -
Rankinė iš odos
€99.99 -
Džemperis „Vaidilos”
€36.99 -
Saulė. Geležinė kryžiaus užbaiga
€119.00
Stounhendžas statytas maždaug prieš 4000 metų, bet pastatytas ne iš karto, išskiriami net keli jo tobulinimo etapai. Panašių paleoastronomijos paminklų yra ir daugiau. Tai pavieniai, poromis arba dažniausiai ratu sustatyti akmenys vizyrai, nurodantys iš tam tikros vietos, pvz.. rato centro, azimutus į dangaus šviesulių padėtį horizonte. Tokių paminklų randama beveik visur europinėje Atlanto pakrantėje, Viduržemio jūros salose, Kaukaze ir kitur. Akmeniniai astronominiai statiniai priskirtini vadinamajai megalitinei kultūrai (gr. megas „didelis”, Uthos „akmuo”), datuojami naujuoju akmens ir ankstyvuoju žalvario amžiumi. Jų funkcijos išnagrinėtos 1981 m. išverstoje į rusų kalbu Dž. Vudo knygoje „Saulė, Mėnulis ir senieji akmenys”. Astronominę paskirtį taip pat turi inkų ir actekų laiptuotosios piramidės bei prerijų indėnų iš smulkių akmenų išdėstyti ratai, vadinamieji tipi.
Senųjų statytojų meistriškumas
Senųjų statytojų žinios ir meistriškumas neretai stulbina. Pvz., kaip subtiliai turėjo žinoti Saulės kelią dangaus skliautu indėnai majai, statę Chichen Itza piramidę, kad ant jos šono dukart per metus Saulės šešėlis sudarytų sparnuotos gyvatės — dievybės siluetą. Tomis dienomis, kai Saulės spinduliai krisdavo reikiamu kampu, ir būdavo švenčiama gyvatės šventė. O vienoje Egipto šventyklų buvo įrengta speciali patalpa, iš kurios pro siaurą langelį buvo galima stebėti ryškiojo Sirijaus pasirodymą virš horizonto, sutampantį su laukiamojo Nilo potvynio pradžia. Taigi dangaus šviesulių stebėjimas, jų judėjimo dėsningumų fiksavimas buvo visuotinis senųjų kultūrų reiškinys.
Kai kurie megaliltiniai statiniai tiko labai preciziškiems matavimams. Naudojantis jais, iš principo galima net prognozuoti kai kuriuos astronominius reiškinius, pvz., Saulės bei Mėnulio užtemimus. Todėl atsirado nuomonių, abejojančių akmens amžiaus žmogaus sugebėjimais, jo proto galia, o kartu ir pažinimo evoliucija. Pasirodė įvairiausių teorijų, aiškinančių, kad beveik visi žmonijos minties laimėjimai praeityje padaryti ne be kitų kosminių civilizacijų įsikišimo. Prisiminkime kad ir E. Denikeno knygas bei mūsų ekranuose demonstruotą jo dokumentinį kino filmą „Prisiminimai apie ateitį”. Nors ir įdomūs, tokie tvirtinimai vis dėl to neturi rimto mokslinio pagrindo. Žinoma, mokslas šiandien neatmeta kitų, toli pažengusių civilizacijų (egzocivilizacijų) buvimo arba „kosminių” vizitų į Žemės planetą tolimoje praeityje (paleokontakto) galimybių. Ši problema kasmet vis plačiau nagrinėjama tarptautiniu mastu SETI programos rėmuose. Tačiau nuodugnus įstabiausių žmonijos kultūros laimėjimų tyrimas neįrodo jų „kosminės” kilmės, o priešingai — išryškina ilgą žmonijos minties evoliuciją, tobulėjimo etapus ir gilias priešistorines šaknis.
Dvasinė praėjusių amžių kultūra
Pastaraisiais dešimtmečiais archeologai vis drąsiau ima kalbėti apie dvasinę praėjusių amžių kultūrą, vis daugiau sužinome apie žmogaus mąstymo raidą. Paleoastronominių stebėjimų pradžia siekia paleolitą ankstyviausiam iš žinomų Mėnulio fazių kalendoriui, išraižytam ant kaulo, apie 30 000 metų! Neseniai vienas toks kalendorius rastas ir Vakarų Sibire. Archeologai B. Frolovas ir O. Baderis, amerikietis A. Maršakas įrodė, kad akmens amžiaus žmogus vartojo abstrakčias sąvokas, mokėjo skaičiuoti. Tai byloja ištirti akmeniniai bei kauliniai įrankiai, išpuošti raižiniais ir žymenimis. Archeologų išvadas patvirtina lingvistai struktūralistai, išnagrinėję sukurtus prieš mūsų erą mitus ir legendas.
Paleoastronominių objektų pėdsakai Baltų regione
Minėjome, kad megalitinė kultūra būdinga jūrų pakrantėms. Ar jos arealas siekė Baltijos jūros baseiną? Kokius paleoastronomijos pėdsakus galima atsekti Pabaltijyje? Paleoastronominės žinios galėjo čia ateiti su virvelinės keramikos nešėjais (tokiu atveju jos bendros visiems indoeuropiečiams) arba būti kaupiamos vietoje. Baltai — viena sėsliausių Europos tautų, susiformavusių čia III tūkstantmetį pr. m, e. Todėl tikėtina, kad jie gerai išsaugojo senuosius kosmologinius įvaizdžius, mūsų laikus pasiekusius per tūkstantmečių istoriją kultūriniu tradicijų keliu. Tipiškų megalitinių statinių su neabejotinai astronomine paskirtimi dabar Lietuvoje nėra arba jie dar neatrasti. Kad jų būta anksčiau, liudija rašytiniai šaltiniai.
Štai mūsų praeities tyrinėtojas L. Jucevičius rašo apie Žemaitijoje 1829 m. matytų akmenų ratą. Jis buvęs miške, netoli upelio, apvestas žemių pylimu. Vietiniai gyventojai šį ratą siejo su laumių kultu (tai bendras bruožas lietuvių ir senųjų Europos gyventojų keltų mitologijoje). Tas pats autorius mini ir kitų dvylikos akmenų grupę, išrikiuotų vorele — „suakmenėjusių veselių”.
Labai galimas dalykas, kad paleoastronomijos paminklas dar visai neseniai buvęs Gandingoje. Ši vietovė — svarbus gynybinis ir religinis Žemaičių žemės centras, piliavietė. Mažesnieji du kalneliai prie Minijos kranto neįtvirtinti, jie galėjo būti skirti kulto reikalams. Ant vieno gulėjo nemažai akmenų, išdėliotų pakraščiais — tai dar mena seni vietiniai gyventojai.
Prieškarinėje spaudoje buvo paskelbta apie įdomų archeologinį radinį Prūsijoje — akmenų ratą, kurio viduryje augta didelio medžio ir būta didelio plokščio akmens. Lenkijos pamaryje (kur taip pat kažkada gyveno baltai) laidojimo pilkapiai orientuoti Saulės tekėjimo vasaros saulėgrįžos rytų kryptimi; išliko ir akmeninių ratų (Tšebiatovo, Choinicės vietovėse).
Žinomi akmenys
Du įdomius nemažus akmenis galima pamatyti Stakliškių apylinkės Noreikiškių kaime, obelų sode. Jie pastatyti smaigaliais į viršų ir orientuoti tuo pačiu Saulės tekėjimo azimutu. Astronominę paskirtį galėjo turėti Kretingos stabakuliai, kuriuos aptašė archeologas P. Tarasenka. Daugelis mitologinių ar šiaip išsiskiriančių akmenų Lietuvoje vadinami Mokais. Be abejo, šis vardas turi ypatingų prasmę, galbūt kadaise pirie tokių akmenų buvo perduodamos astronominės žinios ar mokoma stebėjimų metodų.
Mediniai dangaus stebėjimo įrenginiai
Kadangi didelių riedulių mūsų krašte nėra gausu, šviesulių padėties žymėjimo įrenginiai tikriausiai buvo daromi ir iš medžio. Ypač tikėtina aptikti jų pėdsakų alkakalniuose, nes kultas atsirado aiškinant dėsningų gamtos reiškinių priežastis. Deja, šie kalneliai mūsų krašte archeologiškai mažokai tyrinėti. Užuominų apie Saulės judėjimo dėsningumų tyrimus paleoastronominiais metodais aptinkame liaudies dainose. Štai senos dzūkų dainos žodžiai: ,,Ant to pilko akmenėlio guli aukso karūnėlė” (tai Saulės įvaizdis), arba sūpuoklių apeiginėje dainoje minimi ,,Saulės vartai”.
Astronominių statinių įtaka architektūroje
Astronominių statinių įtakų galima atsekti mūsų gotikinėje architektūroje. Kulto pastatai buvo orientuojami pagal pasaulio šalis, o svarbiausia. — arkos, nišos, pasikartojantys ornamentai įamžina kalendorinius skaičius ir Saulės bei Mėnulio ciklus. Viduramžiais dažną visuomeninį pastatą puošdavo Saulės laikrodžio lenta. Ši tradicija mūsų ūkanotame krašte irgi priskirtina paleoastronomijos aidams.
Latvijos vienkiemiuose svarbią astronominę vasaros saulėgrįžos (Lyguo, arba vadinamą Joninių, Rasos, Kupolės) šventės metą žmonės nustatydavo, pasirinkę horizonte kokį nors įpalingesnį medį. Žiūrint iš tam tikros vietos, buvo sakoma, kad Saulė prieš Lyguo vakare, eidama miegoti, pasikabinanti ten savo juostą. Panašiai senųjų kalendorinių švenčių, dabar sutampančių su kai kuriomis krikščioniškosiomis, laiką nustatydavo lenkų valstiečiai L. Stoma rašo, kad tam tikslui jie (besdavo keletą lazdų, kurias būdavo patogu stebėti vakarų kryptimi pro langelį galustalėje. Kiekviena lazda žymėdavo Saulės laidos vietą tam tikros šventės išvakarėse. Tokie kalendorinių stebėjimų metodai buvo žinomi ir mūsų krašte.
Akmenys su astronominiais simboliais
Lietuvoje randame ir kitokios rūšies įdomių akmenų. Tai pačių įvairiausių formų nemaži rieduliai, kuriuose iškaltos, tarsi nykščiu įspaustos nedidelės įdubos. Tokių akmenų itin daug Danijoje, Skandinavijoje, Estijoje. Duobučių paskirtis nėra galutinai išaiškinta. Čia galimos įvairios hipotezės. Viename akmenyje (Šiaulių raj., Gaštynų km.) tos duobutės taip išdėstytos, kad primena Grįžulo Ratų žvaigždyną. Statistiškai ištyrus duobučių skaičių įvairiuose akmenyse, nustatyta, kad jie grupuojasi apie seką 19, 37, 56. Todėl galima manyti, kad jomis senovės kosmoso stebėtojai mėgino užrašyti Mėnulio ir Saulės ciklų santykį (vadinamąjį Metimo periodą). Šią mintį iškėlė estų astronomas H. Eelsalus. Kadangi mūsų krašte riedulių su duobutėmis nedaug, tegu pastarąją hipotezę tikrina šiauresnių kraštų tyrinėtojai.
Netoli Rozalimo, Zigmantiškių kaimo laukuose, į žemę susmegęs akmuo, kuriame iškaltuose ženkluose galima įžvelgti kalendorines atžymas. Jį tyrinėjo kraštotyrininkas J. Sliavas. Keletu griovelių akmens nugara padalyta į dalis, tarkim, atitinkančias savaitės dienas. Vienoje dalyje rombas — Saulės simbolis, kitoje — jaunas Mėnulis; savaitės vidurį žymi iškaltas pleišto ženklas. Akmuo seniau buvo labai garbinamas, ir dabar dar padedama ant jo gėlių. Tai būdingas laumių kulto reliktas. (Beje, paprotys aukoti gėlės dievams gražiai įpintas legendoje apie Vilniaus pilies statyba, pasakojančių, kaip kertinis akmuo, krisdamas į jam iškastą, duobę, išmušęs iš mergelės, skirtos dievams paaukoti, rankų tik gėlių puokštę.)
-
Puodelis. Medinis kaušelis 15 cm.
€16.99 -
Juodi, vyriški marškinėliai „Basanavičius”
€27.99 -
Džemperis „Vaidilos”
€36.99 -
„Vydūnas” moteriški marškinėliai
€27.99
Ką galime spręsti iš seniau naudotų daiktų?
Kai ką apie kosmologines akmens amžiaus žmonių pažiūras galime spręsti pagal namų apyvokos daiktų, įvairių dirbinių archeologinius radinius. Ypač vertingi šiuo atžvilgiu buvo prof. dr. R. Rimantienės kasinėjimai Šventosios, Nidos neolito gyvenvietėse. Tuometinių žmonių gyvenimo būde vyko svarbūs pokyčiai — nuo medžioklės ir gamtos vaisių rinkimo buvo pereinama prie žemdirbystės. Kartu turėjo keistis ir pasaulėžiūros įvaizdžiai bei papročiai. Žvėrių valdovas, vyriausioji dievybe, turėjo užleisti vietą žemes derlingumą globojantiems dievams. Ant molinių puodų įžiūrime laužyta linija simboliškai atvaizduotą išpurentą dirvą, o horizontaliomis lygiagretėmis — dangų, iš kurio čiurkšlėmis krinta lietus. Keletas puodų brūkšneliais padalyti į keturias dalis: tai atitinka pasaulio skirstymą į šalis. Ornamentuotuose induose buvo laikomos sėklos, atsargos sunkiam žiemos metui. Matyt, ir pats žodis ,,laikas” kilęs iš tokio indo; etimologinė jo prasmė siejasi su „laikyti”, „saugoti”, „daryti atsargas”.
Puodų ornamentikoje brūkšnių, brūkšnelių, taškų skaičius dažnai yra trijų kartotinis. Magiškas trejetas kartojasi pasaulio kūrimo dainose, užkalbėjimuose, mįslėse. Todėl skaičius trys laikytinas pirmosios skaičiavimo sistemos pagrindu. Triskart po tris dienas sudarė senąją savaitę. Devynių dienų savaitę mini S. Daukantas, ją simbolizuoja devyniaragis elnias, apdainuojamas kalėdinėje dainoje. Kas devynias dienas Mėnulio fazių simboliais sudaryti mėnesiai didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kalendorinėje lazdoje, kurią išnagrinėjo ir aprašė praeitame šimtmetyje Vilniaus astronomas M. Gusevas. Latviai Lyguo švęsti rinkdavosi prie ąžuolo, kuris turėjo tris stambias šakas, o šios — po devynias smulkesnes. Kodėl būtent trys — o ne koks kitas skaičius sudarė archainės aritmetikos pagrindą? Ir vėl žvilgsnis krypsta į nakties dangų. Tris naktis būna Mėnulio pilnatis, tris naktis Mėnulis dyla (delčia), tris naktis jo apskritai nematome, tris naktis būna priešpilnis. Pasižymėjus šias fazes ženklais ant medinės lazdelės ar kaulines plokštelės, toliau nesunku, skirstant kas tris paras, sudaryti kalendorių.
Tautosaka
Taigi greta daiktinių paminklų, yra ir kitas paleoastronomijos šaltinis — turtingiausias tautosakos lobynas. Visa, ką senovės žmogus stebėjo gamtoje ir dangaus skliaute, atsispindėjo žaidimuose, dainose, sakmėse. Nagrinėjant folkloro kūrinį, galima rekonstruoti ne tik mąstymo būdą, bet ir atskleisti pasaulėžiūros įvaizdžių prasmę. Čia neblogas pavyzdys gali būti latvių žaidimas, kurio metu vyksta dialogas tarp būrio mergaičių ir vaikino raitelio, vadinamo Ausekliu (Aušrinės – Veneros personifikacija). Auseklis klausia, ar toli Sietynas (Plejados), kurį jis nori pasivyti iki Saulės laidos. Latvių astronomas I. Rabinovičius išaiškino, ką simbolizuoja šis žaidimas: tai Aušrinės stebėjimas Sietyno padrikajame žvaigždžių spiečiuje vakaro žaros metu. Nesunku Visatos astronominį laikrodį pasukti atgal į praeitį; toks reiškinys dangaus skliaute galėjo būti stebimas prieš 1000 – 1500 metų, ne vėliau. Taigi turime retą galimybę datuoti, nors ir apytikriai, tautosakos kūrinį.
Laiko skaičiavimas stebint dangaus kūnų judėjimą
Dangaus kūnų judėjimas senovėje buvo bendras laikrodis visai tautai, reguliuojantis ir darbus, ir šventes ir meta vyrams rinktis į karo žygius. Patekėdavo Saulė Šienpjovių žvaigždyne (Orione) – metas šienapjūtei, heliakinėje šviesoje sužėrėdavo Sietynas – laikas sėti. Latviai sakydavo kad pavasarį Saulę į žydinčių vyšnių sodą atveža Didieji ratai (žvaigždynai Andromeda su Pegasu), pakinkyti dievo Usinio žirgais. Dėl Žemės precesijos žvaigždynų pavadinimai nebeteko pirmapradės prasmės, gerai tikusios maždaug prieš 2000—3000 metų. Vadinasi, tada jie ir gavo tuos vardus.
Planetų judėjimo stebėti dėsningumai simboliškai išreikšti lietuvių Indrajos pasakose. Jupiteris, Marsas ir Saturnas — Saulės dukros lndraja, Žiezdrė ir Salyja keliauja ,,po svietą”, o jų kelionių trukmė atitinka planetų apsisukimo periodų santykį. Štai kokia įdomi informacija užkoduota žvaigždėtojo dangaus vietovardžiuose ir belieka apgailestauti, kad „dangiškasis” folkloras mažai tėra nagrinėtas. Baltiškieji žvaigždynai susiję su žemdirbyste.
Iš medžioklės ir vaisių rinkimo gyvenančiai bendruomenei užtekdavo Mėnulio kalendoriaus. Žemdirbys priklauso nuo Saulės malonės, tad pradėjus dirbti žemę, teko ir kalendorių keisti. Tačiau Mėnulio kalendoriaus reliktai išliko labai ilgai, iki mūsų dienų: metai skaidomi mėnesiais ir pagal seną tradiciją, pradedant svarbesnį darbą, atsižvelgiama į Mėnulio fazę. Pilnatyje sodinamos bulvės, o jaunas mėnulis skatina į viršų besistiebiančius augalus, rudenį grybus. Pusmėnulio motyvas labai dažnas archeologų randamuose Pabaltijyje papuošaluose, gamintuose įvairiais amžiais iš kaulo, metalų. Gintariniai disko formos papuošalai, atsiradę neolite, — Saulės magijos atributai. Yra žinių, kad abu kalendoriai buvo derinami stebint Sietyną. Kartu su sėja, galimas dalykas, buvo pradedami skaičiuoti ir naujieji metai. Atkreipkime dėmesį į tai, kad žodis „metai” kilęs iš ,,matuoti”.
Pasaulio medis
Baltų, kaip ir kitų indoeuropiečių, pagrindinė kosmologinių pažiūrų ašis buvo kosminis (pasaulio) medis. Ši universali koncepcija atsekama etnografijoje, tautosakoje. Pasaulio medis, kaip Visatos judėjimo, kartu ir gyvybės įsikūnijimo simbolis. apdainuojamas kalendorinėse dainose, tapomas ant kraičio skrynių, vaizduojamas koplytstulpiais, antkapiniais paminklais — krikštais, Rasos šventės kartimi su uždegta rato stebule, o galbūt ir aukų stulpais Bačkininkėlių ir Tušemlios piliakalniuose. Astronominiu požiūriu visiškai aišku, iš kur atsirado kosminio medžio idėja. Tai Paukščių Takas, tarsi jungiantis, apjuosiantis visas kosmoso dalis: žemę su vandeniu, augmeniją ir orą, dangaus skliautą.
Taigi, nors apie daiktinius paleoastronomijos paminklus, jų paminėjimus rašytiniuose šaltiniuose, atspindžius tautosakoje ir etnografijoje turime tik gana fragmentiškų žinių, vis dėlto sudėjus jas į visumų galima be abejonių tvirtinti, kad paleoastronomija įėjo ir į mūsų tautos kultūros pamatus.
L. Klimka „Paleoastronomija: objektas ir problemos” // Mokslas ir gyvenimas 1984 m. p. 29 – 31;
Panašūs straipsniai
Senovės lietuvių karys
Senovės lietuvių karys Senovės lietuvių karys. Išblyškęs liko senovės lietuvių kario vaizdas. Dainų ir padavimų karžygiai, didvyriai šiandien žmonėms nebeaiškūs. Ir mokyklų literatūra ne geresnį sukūrė senovės kario vaizdą, apginklavusi jį basliais, pagaliais, kuokomis, akmenimis. Tuo tarpu mes dažnai minime…
SKAITYTIKaip užkeikti pinigai degdavo?
Kaip užkeikti pinigai degdavo? Savo senelius dažnai girdime pasakojant apie užkastus lobius, apie degančius pinigus. Esą senovėje lietuviai prieš mirti savo sutaupytu pinigu nepalikdavo savo artimiesiems, o užkasdavo juos kur saugesnėje vietoje į žemę. Kai kurie užkasę tuos pinigus užkeikdavę,…
SKAITYTIVėtrungės kurėnuose
Vėtrungės. Jau nuo seno žvejyba Kuršių mariose buvo apribota įvairiais įstatymais bei nuostatais. Karaliaučiaus žvejininkystės inspekcijos nuostatuose, patvirtintuose 1844 m., kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kad žvejai nepažeidinėtų teritorijų ribų (už tai jie būdavo baudžiami pinigine bauda…
SKAITYTIRūtų darželis
Rūtų darželis. Senų tradicijų tebesilaikančios — „tebekraunančios kraitį, tebelaukiančios atvažiuojančių piršlių“... — klusnutės, be išimčių tėvų valią tebepildančios mergelės — gruzdietės darželis ir šiandien tebeturi tuos pačius ypatumus. Tebėra išlaikęs savo ankstyvesnį charakterį, koks kad buvo pastarosios motinos bei senutės…
SKAITYTISakai ir jų vartojimas pasižibinimui senovėje
Sakai ir jų vartojimas pasižibinimui senovėje. Be balanos, žvakė, kaip pasišvietimo priemonė, pagal senelių pasakojimus, visose apylinkėse jau labai senai žinoma, vartota. Bet žvakę, iš vaško ar lajaus pagamintą, vienoj apylinkėje, pvz., jau net prieš 80—90 m., plačiai vartojo, kitoj…
SKAITYTIBaudžiava. Šis tas apie bausmes ir rekrutus
Baudžiava. Šis tas apie bausmes ir rekrutus. Pasakoja Adomas Lučinskis, 84 metų amžiaus senukas, gimęs ir augęs Valatkių kaime, kuris lažą ėjęs Kurtuvėnų dvarui. Baudžiama būdavę dažniausia dėl lažo pareigų. „Nusikaltėliai“ — baudžiauninkai. Tad ir apie „nusikaltimus“ spręsdavęs dažniausia gaspadorius…
SKAITYTI
Parašykite komentarą