Kunigaikštis Kęstutis ir jo 1351 m. priesaika
Turinys
ToggleKunigaikštis Kęstutis ir jo 1351 m. priesaika
Kunigaikštis Kęstutis ir jo 1351 m. priesaika. Apie vengrų karaliaus Liudviko žygį į Lietuvą ir jo kovą su D. L. Kunigaikščiu Kęstučiu ir Liubartu, neminint kitų kronikininkų, plačiai rašo Jonas Dubnicensis savo „Kronikose“. O taip pat ir Ivannas Centorius savo pranešimuose. Be to, kronikose yra aprašyta labai būdinga Kęstučio priesaika, atlikta su kraujo aukomis. Nors apie lietuvių kraujo aukas lietuviai istorikai nieko nerašo, bet istoriniai šaltiniai apie tai gana plačiai kalba.
1351 metais lenkų karalius Kazimieras, nebepajėgdamas atremti dažnai pasikartojančių Kęstučio ir Liubarto užpuolimų, pasikvietė talkon prieš lietuvius vengrų karalių Liudviką. Jono Dubnicensio „Kronikose“ rašoma, kad vengrų karalius Liudvikas išvyko iš Budos (Pešto) ir per Košičių nuvyko į Krokuvą. Ten su savo kariuomene sustojo aštuonių dienų poilsiui. Iš Krokuvos nuvyko į Liubliną (Liblen), buvusį netoli Lietuvos sienų. Į Liubliną atvyko 1351 metais birželio mėn. 19 dieną. Lenkų karalių Kazimierą rado sunkiai sergantį, Šis Liudviko atvykimu labai apsidžiaugė, nes patsai nebepajėgė vadovauti savo kariuomenei ir ginti kraštą ir žmones nuo lietuvių užpuolimų. Todėl, nieko nelaukdamas, visą valdžią pavedė vengrų karaliui Liudvikui,. Lidvikas pareikalavo lenkų kunigaikščių ir bajorų ištkimumo priesaikos.
-
€27.99
„Vydūnas” moteriški marškinėliai
-
€27.99
„Vydūnas” vyriški marškinėliai
-
€36.99
Džemperis „Vaidilos”
Lenkų didikams prisiekus vengrų karalių Liudviką laikyti savo valdovu ir visuose karo žygiuose klausyti jo vadovybės, tasai, nieko nelaukdamas, ėmėsi vadovauti karo žygiui prieš lietuvius. Surinkęs savo ir lenkų kariuomenės pulkus, iškeliavo į Lietuvą. Po penkiolikos laimingai pavykusios kelionės dienų pasiekė Lietuvos kunigaikštijos sieną, Čia su savo kariuomenės įgula sustojo ir nusiuntė pas Kęstutį tris pasiuntinius, kviesdamas Didįjį Lietuvos Kunigaikštį atvykti į jo stovyklą derėtis.
Kunigaikštis Kęstutis ir jos sutarties su Vengrijos karaliumi sąlygos
Kęstutis vengrų karaliaus Liudviko pasiuntinius paliko kaip įkaitus savo pilyje. Pats su lietuvių didikais išvyko derėtis. Į vengrų karaliaus Liudviko stovyklą atvyko 1351 m. rugpjūčio mėn. 15 dieną, kur dalyvaujant lietuvių ir lenkų didikams, sudarė taikos sutartį tokiomis sąlygomis:
- Kęstutis priims krikščionių tikėjimą ir apkrikštys visą lietuvių tautą; už tai, vengrų karaliui Liudvikui tarpininkaujant, iš popiežiaus gaus karaliaus karūną;
- Lenkų ir vengrų karaliai padės lietuviams atsiimti Kryžeivių ordino užimtus Lietuvos teritorijos plotus ir visada gins Lietuvą nuo priešų užpuldinėjimų;
- Kęstutis leis steigti Lietuvoje vyskupijas, arkivyskupijas ir įvairias bažnytines bei religines įstaigas;
- Kęstutis krikštytis turi Budoje (Pešte), kur nuvyks kartu su vengrų karaliumi Liudviku;
- Lietuvos, Lenkijos ir Vengrijos valstybės laikys tarpusavę taiką, o tų trijų valstybių gyventojai galės niekieno nekliudomi ir nedraudžiami keliauti iš vienos valstybės į kitas.
Tai tokią sutartį Kęstutis pasirašė su vengrų karaliumi Liudviku, Ją dar, lietuvišku papročiu, patvirtino priesaika, atlikta su kraujo aukomis. Bet po trijų dienų svečiavimosi vengrų karaliaus Liudviko stovykloje sutartį sulaužė ir nakties metu pabėgo į Lietuvą. Grįžęs namo, Kęstutis paleido vengrų karaliaus pasiuntinius, liepdamas jiems grįžti pas savo karalių.
Vengrų karalius Liudvikas, nusivylęs lenkais, taip nevykusiai saugojusiais Kęstutį ir leidusiais jam pasprukti, žygiuoti į Lietuvą nebesiryžo. Galiausiai pasuko atgal į Krokuvą.
Dabar įdomu pažiūrėti, kokia buvo ta lietuviška Kęstučio priesaika, kurios apeigos buvo atliekamos su kraujo aukomis. Ar iš viso lietuviai bus dievams aukoję kraujo aukas.
Su priesaika susijusios apeigos
XIII—XIV amž. lietuvių priesaika ir su ja susijusios apeigos buvo labai būdingos, todėl jomis labai domėjosi Lietuvą lankiusieji svetimšaliai, ir todėl jos buvo plačiai aprašytos kronikininkų. Ypačiai plačiai aprašė Jonas Dubnicensis savo „Kronikose“ D. L. Kunigaikščio Kęstučio priesaiką, kuri atlikta tokiu būdu:
Kęstutis liepė atvesti rudą jautį ar taurą ir pririšti tarp dviejų medžių arba kuolų. Kai jautis buvo pririštas, Kęstutis paėmė peilį ir priėjęs nudūrė jį smūgiu į kaklą. Nužudyto jaučio krauju Kęstutis ir visi su juo buvę lietuvių didikai pasidažė rankas ir veidus, tardami lietuviškus priesaikos žodžius.
Po to pats kunigaikštis Kęstutis savo rankomis nukirto jaučio galvą ir visi priesaikos dalyviai tris kartus praėjo tarp jaučio galvos ir kūno (Mierzynskis lygina Jono Dubnicensio „Kronikos“ žodžius „ligare super duos stipites“ su kronikininko Vygando vieno kryžeivio užmušimo ir aukavimo aprašymu, kur sakoma „quendam fratrem captivatum abligabanf ad arboremet lanceolis suis multis vulneribus oceisum diis obtulerunt“. Bet „Scriptores rerum Prussicarum“ II tomo 549 puslapyje yra įsakmiai nurodyta, kad Kęstutis neleido dievams aukoti į nelaisvę paimto vokiečio, o už kiekvieną laimėtą kovą dievų garbei užmušdavo ir aukodavo jautį ar taurą).
Tiriant Jono Dubnicensio „Kronikos“ aprašytą lietuvių priesaiką, reikia atsiminti, kad lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, garbino jaučius ir taurus, kurie buvo laikomi dievų simboliais. Indai ir semitai dievus vaizduoja ir simbolizuoja gyvulių pavidalais. Egiptiečiai jaučio pavidale vaizdavosi dievą Apis, indų giesmėse dievas Dyaš vaizduojamas kaipo rudas jautis. Be to, Indra, Agnis (prus, agni, liet, ugnis, latv. uguns) ir Parjanya (liet. Perkūnas) vaizduojami jaučių pavidalais. Kultūros ir religijų istorijos tyrinėtojas Sigmundas Feistas savo veikalo „Kultur der Indogermanen“ (išl. 1913 m.) 333 pusl., kalbėdamas apie theriomorfizmą, nurodo, kad indogermanai jaučio kultą bus pasisavinę iš babiloniečių ir pirminių Azijos tautų.
Kraujo auka
Dr. Richard Lasch veikale „Der Eid. Seine Entstehung und Beziehung zu Glaube und Brauch der Naturvolker“ (išl. 1908 m.) etnologiškai išaiškina daugelį primityvių tautų priesaikų, kurioms patvirtinti reikalinga kraujo auka, tik šiuo atveju karvės arba kiaulės. Aukai skirtas gyvulys su tam tikromis apeigomis užmušamas, nukertama galva, išimama širdis ir sukapojamas į tiek dalių, kiek priesaikos apeigose dalyvauja tautelių ir giminių vadų. Gyvulio kapojimas į dalis, — tai perspėjimas priesaikos dalyviams, kad visi tie, kurie nesilaikys laike priesaikos apeigų ištartų priesaikos keiksmo žodžių, bus tokiu pat būdu nužudyti ir sukapoti. Kraujas simbolizuojąs kraujo brolių priesaikos ryšį ir norą laikytis taikos.
Kraujo auka buvo labai paplitusi, ji buvo aukojama ne vien priesaikos apeigose, bet ir laidotuvėse ir vestuvėse ir kituose svarbesniuose gyvenimo momentuose. Kraujo aukos pėdsakai mums giminingoje latvių tautoje dar ir dabar užeinami, žinoma, burtų ir prietarų prasme. Latvijoje, kaip jau esu rašęs 1890 m. išleistame savo veikale „Vytebsko gubernijos latvių etnografijos medžiaga“, laidotuvių metu užmuša gaidį, per kurį perlipa visi laidotuvių dalyviai, Paskui gaidį išverda ar iškepa ir suvalgo. Ten pat yra nurodyta, kad vestuvių metu gaidžio krauju apšlakstomas klėties slenkstis, per kurį paskiau vedami jaunavedžiai.
Iš to, kas čia pasakyta, susidaro išvada: senieji indoeuropiečiai, o tarp jų ir lietuviai, žinojo kraujo aukas ir savo dievams aukodavo gražiausius savo bandų galvijus. Lietuviai, kaipo žemdirbių tauta, garbino Perkūną. Galima spėlioti, kad lietuviai simbolizuodavo jį jaučio pavidalu. Kauno miesto herbas čia duoda šiokių tokių argumentų. Tiktai kryžius tarp jaučio ragų, christianizavus Lietuvą, turbūt, pakeistas iš seniau buvusio kirvuko arba titnaginio peilio (Doppelaxt).
Priesaikos sulaužymo motyvai
Kad kunigaikštis Kęstutis sulaužė vengrų karaliui Liudvikui duotą priesaiką, kuri buvo net kraujo auka patvirtinta, tam faktui išaiškinti yra keli motyvai.
Gali būti, kaip mano prof. Ignas Jonynas ir kiti lietuvių istorikai, įvairių amatininkų, krikščionių įsikūrimas Lietuvoje bus paveikęs lietuvių pasaulėžiūrą ir įnešęs naujų elementų į senąją religiją. Todėl Kęstutis su savo palydovais, prisiekdamas senuoju lietuvių papročiu ir būdu, galėjo tai priesaikai ir netikėti, galėjo ją atlikti politiniais sumetimais. Tokiam žygiui Kęstutis turėjo pakankamai pavyzdžių iš lenkų ir Kryžiuočių ordino, kurie sudarydavo su lietuviais įvairias sutartis, jas patvirtindavo priesaikomis ir pirmai progai pasitaikius sulaužydavo. Bet galėjo būti, kad kraujo priesaika lietuviams simbolizavo giminingumo ryšius tik tarp, tos pačios tautos ir tuos pačius dievus garbinančių gyventojų.
Eduardas Volteris
Panašūs straipsniai
Margučiai
Margučiai. Nekalbant apie lietuvių tautodailės turtingumą, tenka iškelti jos viena šaka, kuri nemaža reikšmės turi lietuvių dvasios kūrybinei jėgai nušviesti, tai margučiai arba velykiniai kiaušiniai. Per Velykas jiems teikiama daugiausia reikšmės. Nors kitur, kaip Latgalijoje, margučius muša ne tiktai per…
SKAITYTISaulė ir šventės
Saulė ir šventės Saulė ir šventės. Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose išliko ne tik Saulės kulto elementų, bet ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures, pasisukdavo į Saulę, jai nusilenkdavo 3 kartus…
SKAITYTIPavasario papročiai Vilniaus krašte
Pavasario papročiai Vilniaus krašte. Kas gi nelaukia pavasario! Miesto gyventojai laukia pavasario, kad sušiltų, saulės spinduliais, pasidžiaugtų atgimstančios gamtos grožiu ir p. Sodietis dažniausia laukia ankstyvo pavasario, kadangi paprastai pavasarį pristinga galvijams pašaro. Taigi, vos sniegui nutirpus varo karves į…
SKAITYTIKlėtis ir kamara. Susiję papročiai
Klėtis ir kamara. Susiję papročiai. Klėties ir kamaros reikšmė senovėje buvo kitokia negu dabar. Klėtis be savo tiesioginės paskirties, grūdų laikymo, vaidino ir šio laiko seklyčių vaidmenį: ten priimdavo šventadienį atvažiavusius svečiuosna gimines, subatvakariais jaunimas susimesdavęs pašokti, taip, kad klėtis…
SKAITYTIKūčios. Saulės grįžimo ir laiko atsinaujinimo apeigos
Kūčios. Saulės grįžimo ir laiko atsinaujinimo apeigos. Trumpiausios dienos ir Saulės grįžimo švenčių apeigos pradėjo formuotis tada, kai žmogus dar nesuprato daugelio gamtos reiškinių, nežinojo, dėl kokios priežasties dienos trumpėja, o paskiau pradeda ilgėti. Sparčiai trumpėjant dienoms ir retai tepasirodant…
SKAITYTIKalėdiniai lietuvių burtai ir prietarai
Kalėdiniai lietuvių burtai ir prietarai Kalėdiniai lietuvių burtai ir prietarai. Kalėdos — viena didžiausių ir gražiausių švenčių. Visose tautose Kalėdos iškilmingai švenčiamos ir su jomis rišama daugybė gražių papročių, apeigų, burtų bei prietarų. Turime jų ir mes, lietuviai. Ypač mūsų…
SKAITYTIKalėdos ir jų papročiai
Kalėdos ir jų papročiai Kalėdos ir jų papročiai. Kalėdų vardas į mūsų kraštą atklydo iš Vakarų Europos per slavus. Senovės romėnai žodžiu Kalendae vadino kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Taip Kalendae Januariae buvo sausio pirmoji, o Kalendae Aprilis — balandžio pirmoji…
SKAITYTIAdventas. Koks buvo laikotarpis iki Trijų karalių
Adventas Adventas. Advento laikotarpis susijęs su daugybe papročių bei nuotykių Lietuvoje. Retas kuris senelis nežino atsitikimų, jog advento metu, nuvažiavus miškan kirsti malkų, pasirodo žila moteriškė ir vėl pasislepia miško tankynėje, o vėliau, kai atvažiavusis kerta medžius, ji aimanuoja, dejuoja,…
SKAITYTIŠventės arba vaišių rūšys Aukštaitijoje senovėje
Eilinės šventės Giminių ir kaimynų sambūriai Šventės arba vaišių rūšys Aukštaitijoje senovėje. Giminių ir kaimynų sambūriai įvyksta įvairiomis progomis, gan dažnai šeimininko ar šeimininkės vardinių proga. Naminio alaus rajone, pasidaręs alaus, dažniausiai atlaidų proga, žmogus pats vienas jo negeria, bet…
SKAITYTIAukštaitija: kaip čia senovėje priimdavo svečius
Aukštaitija: kaip čia senovėje priimdavo svečius. Rašydamas šį darbelį naudojausi S. Daukanto „Būdu“, vysk. Valančiaus „Palangos Juzė“, Lietuvių Tautosakos Archyvo „Tautosakos Darbais“, savo ankietų būdu surinkta medžiaga iš įvairių Aukštaitijos vietų ir tuo, ką pats savo akimis esu matęs ir…
SKAITYTI
Parašykite komentarą