Krosnis iš plūkto molio, jos statyba
Turinys
ToggleKrosnis iš plūkto molio, jos statyba. Prieš 150—200 m. atgal iš plytų mūryta krosnis buvo išimtinai veik retenybė. Tokia plytinė krosnis tebuvo užtinkama tik klebonijose, dvarų rūmuose ir mieste, kuri vėliau pamažu skverbėsi į kaimus, išstumdama veik amžinai stovinčias plūktines krosnis.
Dar daugelis ir dabar gyvenančių senesnių žmonių plytinę mūrinę krosnį laiko prabangos dalyku, pinigų švaistymu, nes pasak jų tokios krosnys yra visai nepatvarios, greit trupą, aižėją ir irstą. Plūktinės gi, — jei iš gero molio padarytos, išsilaiko šimtus metų, ir pargyvena kartų kartas. Dar ir dabar, išsiskirsčius kaimams į vienkiemius, buvusių kaimų vietovėse įmanoma surasti tebestovinčių plūktinių krosnių, kurios, nežiūrint net oro sąlygų, visgi dar laikosi.
Į tokių krosnių gamybą buvo įdedama visoks liaudies sugebėjimas, prietarai bei medžiaga; tatai ardant jas, itin aišku ir pastebima. Krosnies statyba buvo laikoma kaime gyvenamo namo svarbiausiu veiksniu, kuris nereikalaudavo sudėtingų meisterių, planuotojų, o tik patyrimo, darbo ir kantrybės.
Apie tokias plūktines krosnis, jų gamybą, savumus Kupiškio apylinkėje teko gauti šiek tiek žinių, apžiūrint jas ardomų kaimų vietovėse bei iš senesnių žmonių, jau karšinčių ant šių laikų moderninės plytinės krosnies.
Vieta krosniai
Vieta, Krosniai – pečiui (Kupiškėnai krosnimi tevadina tik esančias pirtyse iš akmenų krosnius, kitur visur pečius) tiek kaimuose, tiek senuose vienkiemiuose vieta visada buvo skiriama gyvenamo namo kertė prie įeinamų į gryčią durų. Pečiaus kakta taikoma prieš langą, kad gaspadinė „puodų nesumaišytų”. Pečiaus išilginis vienas šonas priglaustas prie sienos, kurioje yra durys, o galas prie išilginės, kuris tankiausiai atitrauktas nuo jos per 10—20 cm, o yra ir net per vieną metrą su užupečiu. Taip kitoje vietoje padarytų krosnių nebuvo niekur matyti. Tik esant priemenėj padarytam pagal tą šoną pastatui maltuvei – kamarytei, pečiaus šonas, kurs glaudžiamas prie sienos, įkišamas į maltuvę, tam tyčia išplaunant sieną. Jau kertant gyvenamajam namui pamatus, numatyta krosniai vieta, ir išplaunama siena arba paliekama joje skylė įkišimui krosnies — pečiristo balkėms.
Krosnies pamatas
Numatytoj vietoj atmatuoja būsimos krosnies dydį, kuris seniau buvo nemažas ir užimdavo beveik ketvirtadalį grįčios, maždaug pustrečios — trys be čverties aršinos ilgio ir dvi pločio. Jos kampuose iškasa duobes apie 1 aršino gylio, primeta „šunagalvių” (nedidelių) akmenų artipilnes ir užverčia didesnį padamantinį (pagrindinį) akmenį, kurį iki pusės apkasa žemėmis. Akmenis parenka lygius, kad laikytųsi ant jų balkių galai ir lygesniais gražesniais šonais būtų atsukti į vidų.
Ant akmenų deda skersinius balkius, apvalius arba storo rąsto pusiaskilius, kurių galus, kaip jau minėta, įkiša į sienoje padarytas skyles, o kitus ant akmenų. Ant skersinių dar deda išilginį, kurį į skersinius įveria. Senesnės konstrukcijos krosnyse, kur vainiką neria pusapvalių-skeltų rąstų, sunėrimą dar užkala ąžuoliniais kuolais. Vainikui rąstus parenka daugiausiai pušinius: jie ilgiau nesupūsta ir kinivarpos neėda. Išilginiuose rąstuose išpjauna langą — apie 1 arš. pločio. Tai pečeliaus anga. Toliau ant skersinių rąstų guldo arti suglaustų vienus prie kito eilę apvalių rastelių — eglinių, pušinių arba jei yra storų apalkų. Iš visų pusių tokį paaukštinimą apkaišo akmenimis, tik paliekant pečeliaus angą. Tarpuakmenius užkrečia moliu. Tokį paaukštinimą vadina kupiškėnų kalboje peeiristas.
Molis
Parenka geriausią koks tik yra: kad būtų neakmenuotas, neturėtų „vopninių” akmenėlių ir ne per daug riebus. Geriausias tai toks, kuris žemėse laikosi „grūdeliais ir turi baltai šlyninių priemaišų. Jeigu arti nėra gero molio, tai jo važiuoja net 2—3 km ir iš ten jį vežasi. Tokio molio dėl pečių kai kurie kaimai turėjo net specialias molduobes: tai tyčia paliktas viso kaimo plotelis ir iš jo kaimas kam reikia veždavosi molį. Kito kaimo žmonėms molio duodavo labai retai, užtai reikėdavo vaišinti. Tokios molduobės daugiausiai būdavo kur galulaukėse, ganyklose arba kieno nors rėžy. Kaimas duodavo už tą rėžį atmainą — kokią skersinę, pievos gabalėlį ir t. t. Moliui vienam pečiui duobę kasa daugiausiai 2×3 m ilgio ir viršutinį molio sluoksnį, kuris daugiausiai maišytas su smėliu arba juodžemiu, numeta į šalį, o kitą kuris jau molis „geras“, meta į vežimus ir veža namo.
Namie molį supila vidun grįčion pro langą ir ten krūvoj laiko kokią porą dienų. Kad molis nesudžiūtų, apmeta šiaudais. Tuoj iš duobės nepabrinkęs molis pečiui nelabai tinka — nepatvarus, aižėja, reikia, kad jis „atsidustų“ ir „pašustų“. Šviežią tuoj iš duobės molį gali plūkti tik iki pečiaus laito, o toliau reikia jau kad būtų „pašutęs”. Molį veža vežėčiose ir kad per galus jis neišbyrėtų, uždeda „lenteles”. Pečiui ūkiškam „kaip reikia“ atveža iki 10—12 vežimų molio (kupiškėnuose vežimai visuomet vienkinkiai vienaarkliai).
Pasiruošimas krosnies statybai
Suvežus molį ir padirbus pečiovietę, ruošiasi pačiam plūkimui. Pečių plūkia daugiausiai paprašyta talka, giminės arba kaimynai, trys — keturi vyrai, o jeigu nori greit, t. y. tą pačią dieną padaryti, tai 5—6. Samdyt nesamdo. Pečiui plūkti į talką paprašymas laikomas artima bičiuolystė ir todėl neretai, kuris nepaprašytas pyksta, o paprašytasis ir buvęs talkoj laikomas namų draugu. Pečiaus įplūkimo diena laikoma svarbiausia diena ir čia be „laistymų“ jau neapseinama.
Dieną prieš susirenkant talkai šeimininkas priruošia kad viskas būtų „po rankai“ susirenka, susiskolina plūkimo „šlėgas“, kurių kiekvienam kaime vis po keletą būdavo, o jeigu trūksta, tai ir jas pasidaro. Paima eglinį arba juodalksninį 10—15 cm storio rąstelį, supjauna 35—40 cm ilgumu ir vieną galą dvišaliai nusmailina — nuaštrina, kitą palieka apvalų. Paskiau per 15—20 cm nuo storgalio išgręžia skyles ir įkala kotus. Kotus kala taip, kad aptašymai lygiuotusi su kotu. Kada „šlėgos” jau gatavos, susirenka ir prisitaiko „atspirkas“ ir „paramsčius”. Tai daugiausiai patarnauja maltuvės, priemenės bei kitos durys bei Įvairūs lentgaliai ir įvairaus ilgio rąsteliai „paramsčiai”. Susiieško ir atsiveža „kiaulę“, kurios negavus kartais važiuoja ir į kitus kaimus. Niekur gi negaunant, dirbasi, bet vėliau jos jau nebeardo, o palieka reikalui. „Kiaulė” kartais perkeliauna net kelis kaimus, o kai kada nuklysta net ir į kitą parapiją.
Kiaulę padaro taip: paima daugiausiai seno didelio rato ratlankį, jį perpjauna pusiau, kad susidarytų du pusračiai, iš kurių vienas truputį apie 5 cm aukštesnis. Vėliau paimama rąstelio šmotas perskeliama pusiau ir galuose norimo pečiaus vidaus platumo išgręžia skyles, į kurias įkiša pusračių galus, kas sudaro lanką. Tai ir gatava „kiaulė”. Tuos du pusračiu sustato norimo pečiaus (vidaus) ilgumo atstume ir iš visų pusių apkloja (išskyrus apačią) reikalingo ilgio lentelėmis, apalkomis arba pagaliais. Vėliau susiranda du kastuvu, kirvį, keletą klynų, ir viską susidėję „po ranka”, laukia rytdienos.
Krosnis. Laito plūkimas
Susirinkus talkininkams, paprastai pastato po „kvorterką” (t. y. kokią bonką degtinės) ir pavalgę imasi darbo. Ant pagaminto pečiristo deda sluogsnelį išilginių šiaudų skersai rąstelius, kad molis nebyrėtų pečeliun, sustato iš visų pusių atspirkas, atremia jas į žemę arba į šieną atatinkamais spyriais, užkala klynais, kad laikytų gana tvirtai ir pradeda. Bent du vyrai meta ant pečiristo molio sluogsnį apie 20—25 cm, kurį vėliau sulipę į tą padarytą „dėžę“, 3—4 plūkia šlėgomis, muša molį nusmailintaisiais galais, nes storgaliai tik lygina. Muša tol, kol molis praskysta ir palieka tamprus. Vandens nededa, o praskysta molis savaime.
Plūkimo darbas nelengvas, greit pavargsta ir sušyla, tai muša pakaitomis. Įplūkus vieną, klodą, pila antrąjį — laitinį. Čia jau atmatuojama pečiaus viduryje norimo pečiaus laito dydis, kurs kaimuose yra nemažas tarp 1,20X1,50 m, kad pareitų ir malkos ir sagonai (špyžiai — puodai). Ten vėl kloja sluoksnį išilginių kūlio šiaudų apie 1—2 cm storio išilgai laito ir pila nestorą sluoksnį molio, kurį tik pusėtinai apiplūkia. Vėliau ant to molio deda eilėmis kumščio didumo akmenų bruką per visą laitą. Akmenis parenka maždaug vienodo dydžio ir kad nebūtų „skolingi“ (kalkakmeniai). Kai kas vietoj akmenų deda sluoksnelį sudaužytų alinių butelių, šukių arba rupaus žvyrio. Tai daro dėl šilumos kad geriau įkaistų laitas, ir duonos apačia sukeptų. Vėliau pila apie 20 cm storio sluogsnį molio ir vėl jį mušą. Čia muša gana gerai, ypač laito vietą, kad molis gerai susimuštų.
Laito lyginimas plūkant
Kai jau pakankamai sumuša, tai laitą sulygina, šlėgos drūtgaliais vėl gerai permuša ir ant galo labai gražiai sulygina kultuve. Sulyginus kultuve, pripila puodą vandens ir sulyg vandens puode stovėjimo žiūri jo lygį, tiesumą. Jei randa kurią pusę aukščiau arba žemiau, tai lygina. Sulygina taip, kad iš visų pusių būtų tiesu, tik pats pečiaus laitas kad geriaus kūrentųsi, gale palieka apie 1—1,5 cm aukščiau priekio. Laitą jplūkus, apibarsto apie 1 cm sluoksniu pelenų, kad nesuskildinėtų.
Laitą stengiasi įplūkti iki pietų, nes jis įplūkus visada „laistomas“ dar plūkėjams tebesant ant laito, kad būtų patvaresnis. „Laistant“, po truputį nupila iš čerkutės ir ant laito. Aplaisčius laitą, eina pietų, kame vėl geria ant laito sveikatos. Taip įplūktas laitas, senieji sako, išlaiko net 10—15 metų ir nebijo nei ugnies nei pridegimų.
Kiaulės panaudojimas plūkiant krosnis
Po pietų ant laito sustato kiaulę ir uždėję iš visų pusių lentelėmis plūkia toliau. Lenteles padaro taip, kad jos dedamos iš lauko lonkų pusės ir remiasi vienu šonu į lankus, o pagal kitą plūkiama molis nuo laito iki kiaulės nugaros t. y. apie 50 cm aukščio priplūkiama trims klodais. Kiaulę pastačius, plūkia aplink visą kiaulę, nepaliekant kiaurymės, tik ties viduriu laito iš pečiaus kaktos pusės įdeda dėl „znoko“ klyničką rąstelį laibgaliu į vidų, kad būtų geriau ištraukti. Kiaulės apiplūkimo sluoksnius sumuša ir gana smagiai.
Kada įplūkia veik iki pat kiaulės nugaros aukščio, iš grįčios aslos pusės nuo pagrindinės pečiaus atspiros į pečiaus vidų įtraukia apie 20 cm lentą, sudarydami pečiaus užkertinį apie 20 cm pločio sulyg noro ir kiek išeina; tai pečnykas patogiau užlipti, o kartais ir atsigulti. Užplukus kiaulę visiškai, kada virš kiaulės apiplūkia plaštakos storumo sluoksnis, daro kiaulės pešimą. Jau gatavą, suplūktą sluogsnį šlėgos smaigaliu mušant į abi pusi, ties pat viduriu išmuša išilgai visą pečių iki pat viršutinės kiaulės lentos griovelį apie 5—8 cm pločio klyniškas, kurį vėl užmeta moliu ir užplūkia. Ant galo vėl pila sluoksnį molio, kurį suplūkia drūtgaliais, sulygina, kultuve suglaisto ir apibarsto pelenais. Tai viršutinis sluoksnis, ant kurio senatvėje nevienas kepina nugarą.
Užbaigus pečių, daro pabaigtuves, per kurias šeimininkas ir šeimininkė talkininkus stengiasi taip pavaišinti kuo tik kas gali.
Kiaulės išėmimas
Taip suplūktą pečių palieka suspirtą per naktį, o ryta atleidžia spyrius nuima atspirkas iš visų pusių ir palieka džiūti. Kur šiek tiek nelabai lygu, molis kiek išsiveržęs, tai paėmę seną dalgę apipjausto, kultuve apdaužo ir apglaisto, kad būtų lygus, gražus. Pavakariais du vyrai, virvę užnėrę ant rąstelio, iš priešakio jį ištraukia ir pradeda gręžti kaktos skylę. Gręžia puslankio pavidalo ir tokio dydžio, kad lįstų „didysis“, kokį tik turi, sagonas. Kaktos skylė esti daugiausiai apie 3/4 arš. pločio ir 14—15 colių aukščio arba sulyg noro šeimininkės. Kaktos skylę išgręžia taip pat dalge, aštriu apdilusiu „padočku“ ir išlygina kokiu riestu apyaštriu geležgaliu — šinagaliu. Išgręžia iki kiaulės lentos.
Pirmutinę priekinę kiaulės lentą, kuri veik visuomet esti įpjauta, kirviu įmuša į vidų ir per pasidariusią skylę ištraukia. Vėliau ima kitas, kurios, žemyn slinkdamos, savaime greit atsipalaiduoja. Išėmus prišakines lentas, ratlankį irgi kirviu įverčia į vidų, kurs atpalaiduoja prie jo molio prispaustas lentas. Lentas po vieną ištraukioja. Vėliau ištraukia iš skylių ratlankį ir galines lenteles, — ir kiaulė išimta. Kiaulę išėmus, vienas įlenda į pečių — į vidų, geležgaliu išbrauko pro lentas prasiveržusį molį, iššluoja laitą ir taip palieka dar kokią porą dienų.
Krosnis pirmą kartą pakuriama
Išėmus kiaulę ir išgrandžius gomurį, tuoj šeimininkė įneša kokių šniaulių arba daugiausiai šiaudų kūlelį pakiša pečiun ir lengvai pakuria. Anksčiaus pirmą syk pečių pakurdavo seniausia tų namų moteris, bobutė, motina arba kas nors panašaus. Prieš pakuriant, darydavę taip: paima saujon balanų jas per pus perlaužia ir perlaužtuosius galus uždega. Įdeginus balanas, pakiša jas po kūleliu, paržegnoja ir sukalba maldą: ,,Šv. Agota ugnies prietalka, šena vok šių ugnalį namous ir išgelbak nuo visokių ničaškų” (Tarvydienė Paketurių km.).
Kai krosnis jau įsikūrina, tai seka dar viena būtina tradicija tai pirmasis valgis — blynai, kuriuos būtinai kepa ir duoda šeimynai. Iš blynų kepimo sprendžia, kokį bus pečiaus šiluma bei karštumas. Blynų kepimo paprotys Kupiškio apylinkėj dar tebėra užsilikęs ir iki šių dienų. Šiaip toks ritualinis pakūrimas dabar veik jau išnykęs ir niekas nebekreipia dėmesio. Kuriama ir kūrenama lengvai keletą kartų, kol pečius išdžiūsta; išdžiūvęs, laikydavos net kartų kartoms. Viršui aprašytas krosnių gamybos būdas — plūkimas buvo naudojamas įvairių krosnių tipams, tiek gyvenamuose namuose, tiek jaujose, maltuvėse ir t. t.
A. Kriauza „Plūktinės krosnys ir jų gamyba Kupiškio aplylinkėje” // Gimtasai kraštas 1942 m., nr. 30
Panašūs straipsniai
Klėtis ir kamara. Susiję papročiai
Klėtis ir kamara. Susiję papročiai. Klėties ir kamaros reikšmė senovėje buvo kitokia negu dabar. Klėtis be savo tiesioginės paskirties, grūdų laikymo, vaidino ir šio laiko seklyčių vaidmenį: ten priimdavo šventadienį atvažiavusius svečiuosna gimines, subatvakariais jaunimas susimesdavęs pašokti, taip, kad klėtis…
SKAITYTIJauja ir jos prototipas Duoba
Jauja ir jos prototipas Duoba Jauja ir jos prototipas Duoba. Atsiradus kuleklėms, kulamosioms mašinoms, jaujos su savo kluonais, pakuromis, kurtiniais pradėjo nykti, darytis nebereikalingos ir Lietuvoje, žemės ūkių šalyje. Bet buvo laikai, kada jauja buvo būtinas pastatas, trobesys kiekvieno lietuvio…
SKAITYTIKaminas senovėje. Statyba, įrengimas ir naudojimas
Kaminas senovėje. Statyba, įrengimas ir naudojimas. Kaminai, kuriuose įtaisydavo pasak senovės žmonių, jovalines kuknes buvo mūrijami vidury budinko. Senovėje mėgo žmonės trobas statyti ant dviejų galų: gryčia ir antras galas seklyčia. Tarp gryčios buvo paliekamas 2—4 m. platumo tarpas —…
SKAITYTI
Parašykite komentarą